Lietuvos fotografija yra istorinis laikotarpis, kada Lietuvoje užsiimta profesionalia ir mėgėjiška fotografija. Šis laikotarpis sutampa su pasaulinės fotografijos istorija ir apima apie 170 metų: nuo XIX amžiaus vidurio iki šių dienų. Jos vystymuisi įtakos turėjo įvairūs tarptautiniai fotografijos išradimai, pramonės evoliucija, fotografija besidomėjusios asmenybės, pasaulinės fotografijos tendencijos ir reikšmingos istorinės aplinkybės.
1839 metai: fotografijos atsiradimas Lietuvoje
Fotografijos istorija Lietuvoje prasidėjo 1839 m., kai buvo išrasta dagerotipija. Tų pačių metų vasarą buvo padarytos Verkių rūmų, esančių prie Vilniaus, nuotraukos. Po kelerių metų Vilniuje apsilankė pirmieji uždarbiaujantys dagerotipistai. Dagerotipiniai portretai buvo gaminami ant metalinių plokštelių, padengtų šviesai jautriu sidabro jodido sluoksniu. Šiuo būdu padarytų portretų pusės būdavo veidrodiškai sukeistos – dešinioji kairėje, kairioji dešinėje. Procesas neturėjo tarpinio negatyvo, todėl atvaizdo nebuvo galima padauginti.
1845 metais Vilniuje atidaryta pirmoji vilniečio Rozensono ateljė, su trumpomis pertraukomis veikusi iki 1863 m.
1854-1864 metai: pirmasis Lietuvos fotografijos laikotarpis
Pirmuoju Lietuvos fotografijos istorijos laikotarpiu laikytini 1854-1864 m. Tuomet fotografija buvo amatas ir į meną nepretendavo. Pagrindinis nuotraukų formatas buvo vadinamasis „visit carte“ (6×9,10×15,13x18cm). Dominavo portretai visu ūgiu, formate 6×9 – iki pusės. Fotografuojamieji arba stovėdavo, arba sėdėdavo.
Vyravo portretinė fotografija, tačiau jau apie 1860 m. buvo pradėti sudarinėti Vilniaus vaizdų albumai. Iki šių dienų yra išlikę apie 80 seniausių Abdono Korzono (pirmasis pradėjo fotografuoti už atlejė sienų), Alberto Swieykowskio ir Vilhelmo Zacharčiko nuotraukų. Juzefas Čechavičius per du savo veiklos Vilniuje dešimtmečius padarė per 200 meninės ir istorinės ikonografinės vertės Vilniaus miesto ir apylinkių vaizdų nuotraukų.
Fotografija pasitarnavo ir 1863 m. sukilimui. Sukilimo vadų portretai buvo dauginami ir platinami. Daugelis sukilėlių, pasitraukdami į miškus ar kaudamiesi su caro kariuomene, tokius portretus pasiimdavo kartu su savimi.
1864-1905 metai: fotografija tarnauja mokslui
Fotografija imta naudoti mokslo reikalams. 1866 m. Vilniaus observatorijoje buvo įrengtas antras pasaulyje heliografas, kuriuo buvo fotografuojamos saulės dėmės. Fotografija taip pat naudota muziejininkystėje: 1864 m. dailininkas S. Petrovas fotografavo muziejų eksponatus. Povilas Višinskis, rengdamas studiją apie žemaičių antropologiją, 1896 ir 1897 m. fotografavo etnografinius vaizdus. A. Jaroševičius parengė puikų Lietuvos kryžių albumą, kuriam medžiagą susirinko fotografuodamas. 1872 m. Aleksandras Štrausas Vilniaus imperatoriškosios medicinos draugijos pranešimams iliustruoti fotografavo ligonius.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje populiarėjant fotografijai, atsirado daugiau fotoaparatų ir fotografijos reikmenų parduotuvių, prie kurių steigtos specialios laboratorijos mėgėjams.
Informacija iš lt.wikipedia.org